Estera ir jos tauta
1[1] Sužinojęs visa, kas įvyko, Mardochajas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutine ir apsibarstė pelenais. Paskui ėjo miesto gatvėmis, visu balsu šaukdamas: „Naikinama nekalta tauta!“ 2[2] Mardochajas nuėjo iki pat Karaliaus vartų ir turėjo sustoti, nes nė vienam vilkinčiam ašutine nebuvo leidžiama įžengti į rūmų kiemą. 3[3] Ir kiekvienoje srityje, kur buvo iškabinti karaliaus pranešimai, buvo girdėti tarp judėjų skaudūs gedulo šauksmai ir aimanos. Judėjai apsivilko ašutinėmis ir apsibarstė pelenais. 4[4] Kai tarnaitės ir eunuchai atėjo ir pranešė karalienei, išgirdusi apie įvykius, ši apmirė. Mardochajui ji nusiuntė drabužių, kad apsivilktų jais vietoj ašutinės, bet jis atsisakė juos priimti. 5[5] Tada karalienė pasišaukė Hachratają, jai tarnaujantį eunuchą, ir liepė sužinoti tikrąją priežastį iš Mardochajo.
7[7] Mardochajas jam papasakojo apie visa, kas buvo nutikę, ir apie Hamano pažadą įmokėti dešimt tūkstančių talentų į karaliaus iždą, siekiant sunaikinti judėjus. 8[8] Jis padavė Hachratajui ir nuorašą to, kas buvo iškabinta Sūzuose dėl jų sunaikinimo, kad jis parodytų Esterai. Be to, liepė jam įpareigoti ją eiti pas karalių ir maldauti jo malonės savo tautai. „Atmink, – sakė jis, – dienas, kai tu buvai kukli, auginama mano globoje, nes Hamanas, antrasis asmuo po karaliaus, kalbėjo prieš mus ir reikalavo mūsų mirties. Šaukis Viešpaties! Užtark mus karaliui ir gelbėk nuo mirties“.
9[9] Hachratajas sugrįžo ir papasakojo visa tai Esterai. 10[10] Ji tarė jam: „Nueik pas Mardochają ir pasakyk: 11[11] ‘Visos karalystės tautos žino, kad jeigu kas nors, vyras ar moteris, nepakviestas įeitų pas karalių į vidinį kiemą, tai nebus tokiam išsigelbėjimo. Tik tas, kuriam karalius ištiestų savo aukso skeptrą, būtų saugus. O aš nebuvau kviesta pas karalių jau trisdešimt dienų!’“
12[12] Kai Hachratajas perdavė Mardochajui visus Esteros žodžius, 13[13] Mardochajas liepė jam eiti atgal ir sakyti jai: „Estera, nemanyk, kad viena iš visų judėjų išliksi gyva. 14[14] Juk jeigu tylėsi tokiu metu kaip dabar, pagalba ir užuovėja ateis judėjams iš kitur, bet tu ir tavo tėvo šeima pražus. Pagaliau kas žino, galbūt tokiam metui kaip dabar tu ir tapai karaliene?“ 15[15] Tada Estera liepė pasiuntiniui nunešti tokį atsakymą Mardochajui: 16[16] „Eik ir surink visus judėjus, gyvenančius Sūzuose. Pasninkaukite dėl manęs! Tris dienas ir naktis nevalgykite ir negerkite. Ir mano tarnaitės, ir aš pati pasninkausime. Paskui eisiu pas karalių, nepaisydama įstatymo, net jei ir turėčiau žūti“. 17[17] Tada Mardochajas pasitraukė ir darė, kaip Estera jam buvo sakiusi.
CMardochajo malda
18[1] Mardochajas meldėsi Viešpačiui, atmindamas visus Viešpaties darbus 19[2] ir tardamas:
„Viešpatie Dieve, visagalis Karaliau,
Visata tavo galioje!
Nėra, kas galėtų tau pasipriešinti,
kai tu nori išgelbėti Izraelį.
20[3] Tu padarei dangų ir žemę,
ir visa, kas nuostabu po dangumi.
21[4] Tu Visatos Viešpats!
Viešpatie, nėra, kas galėtų tau atsispirti!
22[5] Tu visa žinai!
Tu žinai, Viešpatie,
kad ne įžūlumas, ne puikybė,
ne tuščia garbė paskatino mane daryti,
ką padariau, –
atsisakyti pulti kniūbsčiam
prieš išdidųjį Hamaną.
23[6] Noriai būčiau bučiavęs jo kojų padus
Izraeliui išgelbėti.
24[7] Bet padariau tai,
idant neiškelčiau žmogaus garbės
aukščiau už Dievo garbę.
Nepulsiu kniūbsčias nė prieš vieną,
tik prieš tave, Viešpatie.
Ne iš puikybės taip elgiuosi!
25[8] Tad dabar, Viešpatie Dieve,
Karaliau, Abraomo Dieve,
pasigailėk savo tautos,
nes priešai rengia mums žūtį
ir nori sunaikinti tavo senąjį paveldą.
26[9] Neatstumk savo dalies,
kurią atpirkai iš Egipto žemės.
27[10] Išklausyk mano maldą,
pasigailėk savo paveldo
ir paversk mūsų gedulą džiaugsmu,
kad išliktume gyvi, Viešpatie,
ir giesme šlovintume tavo vardą.
Nenutildyk burnos tų,
kurie tave šlovina!“
28[11] O visas Izraelis šaukė iš visų jėgų, nes mirtis žiūrėjo jiems į akis.
Esteros malda
29[12] Ir karalienė Estera, mirtino sielvarto apimta, šaukėsi Viešpaties. 30[13] Nusivilkusi puošnius drabužius, apsivilko skurdo ir gedulo apdaru. Vietoj brangių kvepalų apsidengė galvą pelenais ir atmatomis. Savo kūną nepaprastai vargino. Kiekvieną jo dalį, kurią mėgdavo puošti, apdengė sutaršytais savo plaukais.
31[14] Ji maldavo Viešpatį, Izraelio Dievą, tardama:
„Mano Viešpatie, mūsų Karaliau,
tu esi Vienintelis!
Padėk man, aš esu viena,
neturiu, kas man padėtų, išskyrus tave,
32[15] o dedu ant delnų savo gyvastį.
33[16] Nuo mažumės girdėjau
savo šeimos prieglobstyje,
kad tu, Viešpatie, išsirinkai
Izraelį iš visų tautų,
o mūsų tėvus ir visus jų protėvius –
būti tavo amžinu paveldu
ir kad įvykdei visus jiems duotus pažadus.
34[17] Bet dabar mes esame tau nusidėję,
ir tu atidavei mus mūsų priešams į rankas,
35[18] nes mes garbinome jų dievus.
Viešpatie, tu teisus!
36[19] Mūsų karti vergija jų nepatenkina;
jie savo stabams yra pažadėję
37[20] panaikinti tavo lūpomis ištartą įsaką,
sunaikinti tavo paveldą,
nutildyti burnas tų, kurie tave šlovina,
užgesinti tavo Namų ir aukuro garbę,
38[21] atverti pagonių burnas jų stabų garbei
ir amžinai dievinti mirtingą karalių.
39[22] Viešpatie, nepalik savo skeptro tiems,
kurie yra niekas.
Neleisk jiems džiaugtis mūsų žūtimi,
atgręžk jų sąmokslą prieš juos pačius
ir deramai nubausk žmogų,
kuris visa tai pradėjo.
40[23] Pasirūpink mumis, Viešpatie!
Šiuo sielvarto metu apsireikšk!
Duok mums drąsos,
dievų Karaliau ir visų galybių Valdove!
41[24] Įdėk įtikinančius žodžius į lūpas man
esant pas liūtą
ir nuteik jo širdį taip nekęsti mūsų priešo,
kad gautų galą jis ir visi,
kurie jam pritaria!
42[25] Išgelbėk mus savo ranka
ir ateik mums padėti,
nes aš esu viena
ir neturiu kito,
bet tik tave, Viešpatie!
Tu visa žinai!
43[26] Žinai, kad nekenčiu nedorėlių garbės
ir bjauriuosi lova neapipjaustytųjų
ar bet kokio svetimtaučio.
44[27] Žinai, kad esu priversta,
kad bjauriuosi didybės ženklu,
būnančiu man ant galvos,
kai pasirodau dvare.
Bjauriuosi juo tarsi nešvariu skuduru,
nenešioju jo laisvomis dienomis.
45[28] Tavo tarnaitė niekada nėra valgiusi prie Hamano stalo
nei džiūgavusi karaliaus puotoje
ar gėrusi liejamųjų aukų vyno.
46[29] Nuo tos dienos, kai buvau čia atvesta, iki šiol
tavo tarnaitė nėra turėjusi kito džiaugsmo,
išskyrus tave, Viešpatie, Abraomo Dieve.
47[30] Dieve, kurio galybė visus viršija,
išgirsk balsą bevilčių,
išgelbėk mus iš nedorėlių rankų
ir apsaugok mane nuo baimės!“
